Ant mano delno guli duonelė,
Ant mano delno juoda riekelė.
Tai verks duonelė, jei aš tingėsiu,
Jei aš tingėsiu-jos nemylėsiu.
J. Degutytė
Nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų. Jau nuo senų laikų duona buvo laikyta šventa. Kepamos duonos kepalas būdavo pažymėtas kryžiaus ženklu – valgyti tokią duoną, tai pačiam priimti palaiminimą.
Ta proga, gr. „Laivelis“ vyko edukacinė veikla „Duonos kepalėlis“. Pirmiausia, vaikai išklausė įdomius grupės mokytojų, liet. kalbos mokytojos M. Gervelienės pasakojimus apie duoną, prisiminė patarlių, sužinojo patarimų, kurie svarbūs kepant duoną. Vaikams smalsu buvo sužinoti, kokie produktai sudėti pintinėje ant stalo. Apie juos pasakojo virėja Olesia. Pasikalbėję, aptarę duonos kepimo eigą, kibo į darbą: su meile pylė miltus, bėrė įvairius pagardus, maišė tešlą, o labiausiai visi norėjo paragauti duonelės tešlos. Vaikai apibūdino tešlą, pastebėjo, kad ji kvepia, pasakojo kokia būna duonelė. Išmaišę tešlą laukė, kol ji pakils, vėliau suformavo nuostabius kepaliukus. Su nekantrumu laukė kada duonelė jau bus iškepta ir vėl atkeliaus į grupę. Vaikai nuščiuvo, kai į grupę atėjo mokytoja, nešdama dar šiltutėlį ir be galo kvapnų duonos kepalą. Visi be žodžių suprato, kad tai nepaprasta duonelė. Tai jų duonelės kepalėlis, į kurį sudėjo savo mažų širdelių meilę ir rankų darbštumą. Mintyse tyliai išsakė duonelei gražiausius žodžius ir pažadėjo, kad visada ją gerbs ir brangins, kad ant mūsų delno duonelė niekada neverks.
Ačiū kūrybiškoms, nuostabioms mokytojoms Irianai Požarickajai, Violetai Tylingo, liet. kalbos mokytojai M. Gervelienei, virėjai Olesiai. Ačiū, kad padedate teisingai ugdyti mūsų mažuosius.
Lietuvaitė papasakoja apie duonelę lydėjusius papročius:
Kepant duoną būdavo draudžiama kalbėtis arba būti išsižiojusiems, nes duonelė gali sutrūkinėti.
Vaikai uostydavo garuojančią duonelę. Garai – tai vaistas nuo slogos.
Nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo.
Senoliai niekada nedėdavo ant stalo apverstos duonos kepalo, aiškindami, kad tai nepagarba jai.
Duoną drausdavo iš riekės laužti viena ranka, nes viena ranka jos niekas neuždirba.
