Per senovės lietuvių Velykas ypatingą vietą užėmė vaikai. Juk pavasaris reiškia gamtos, pasaulio jaunystę, taiga, vaikai – tarsi tos jaunystės simbolis. Tikima, kad jų krykštavimas budina žemę, todėl buvo paprotys vaikams bėgti į lauką ir verstis kūliais išgirdus pirmą griaustinį – taip esą žadinama žemė.
Kiekvienas vaikas savo šeimoje šv. Velykas švenčia savaip, tačiau yra bendri lietuvių liaudies papročiai, kurių visi laikomės ir kurių reikia stengtis neužmiršti. Verbų sekmadienis, kiaušinių marginimas, jų ridenimas, daužymas prieš suvalgant, tikrinant kieno margutis yra stipriausias.
Priešvelykinę savaitę mūsų vaikučiai žemę žadino su lietuvių kalbos mokytoja Marijona.
Vaikai linksmai leido laiką, džiaugėsi pavasariu, rideno kiaušinius, žaidė velykinius žaidimus. Linkime, kad kartu su atbundančia gamta visų mūsų sielose skleistųsi gerumo gėlės.
